Tingėti kartais verta.

18. 06. 29

Kaip gera nieko nedaryti, tiesiog gulėti ir žiūrėti į lubas. Kartais save baru - nu ,nu,nu, tave mušti ketinu, negražu, tokia didelė,o tokia tinginė.Tačiau tai tik trumpai minutėlei. Apsiverti ant kito šono, ar paimi pultą, gal knygą, o gal tiesiog užmiegi…Nenorėčiau draugauti su tinginyste, nes reikia teisintis prieš save, prieš kitus, kad nieko nepadariau. Aš klausau savo vidinio kipšiuko - nejudėk, darbas ne meška, į mišką nepabėgs Gurkšnelis tylos, ramybės, atsipalaidavimo ir tu vėl šviežias kaip agurkėlis".Dorotė.

...Tas, kuris ilgai dirba, vieną kartą neranda savyje elementarių jėgų – organizmas tiesiog atsisako jam paklusti. Staiga vidury įtemptos darbo dienos siaubingai užsimanoma pasivolioti ant sofos su knyga, paplepėti su draugais telefonu, tiesiog pamiegoti. Tokia „tinginyste“ serga dažniausiai tie, kurie vadinami darboholikais – dėl vienos ar kitos priežasties jie dirba, kaip sakoma, 25 valandas per parą. O kai organizmas ima vengti tokios veiklos, maištauti reikalaudamas būtinos pertraukos, darboholikas sau sako: „Kažko aš čia pradėjau tingėti, tai negerai“. Tada į pagalbą ateina kaltės jausmas. Juk toks žmogus tiesiog negali sau leisti tingėti! Tačiau organizmas ne guminis. Jis randa optimalų sprendimą nustoti dirbti- tai liga. Tad leiskime sau tingėti, jeigu norite nesusirgti.

 
 

Komentarai:

Į viršų