17. 10. 14

R. Misiukonis: „Niekuomet negalėtume sakyti, kad gyvenimas įrėmintas laike. Viskas anaiptol nestovi vietoje. Tu verki, o gyvenimas juoksis. Kita vertus, tik patys nulemiame savo likimus. Kaip ir nebūtume tuo, kas esame, jeigu ne įvykiai, kuriuos patyrėme, aplinka ir mus supę ar vis dar supantys žmonės. Visi pakilimai ar nuosmukiai pagyvina mūsų gyvenimą, kuris sukasi lyg verpetai... Juk žmogus niekuomet nesugrįš ir nepakartos įvykio antrą ar trečią kartą, skirsis laikas, emocijos, reakcija, veiksmai... Visas gyvenimo kelias tarsi susivijusi spiralė, kurią, kad ir kaip norėtume ištiesti, negalime.“ 

 

 

17. 10. 12

Spalio 17 d. bus minima Tarptautinė kovos su skurdu diena...Ar kas nors pasikeitė per tą laiką?...Ar neaktualios poetės eilės ir šiandien, ar negyvename kasdieniniame košmare - kas bus rytoj, kaip atiduoti paskolas už būstą, kad neliktum benamis ir su vaikais gatvėje neprašytum išmaldos, o dukros neitų parsidavinėti. Apie skurdą galima kalbėti įvairiai: liūdnai, sarkastiškai, su juoko gaidele. Tačiau juoktis pro ašaras nesinori. Galima nusiteikti optimistiškai ir galvoti - viskas gerai. Galvok negalvojęs, tačiau tai nepadeda, nes skurdas ne tik mūsų namuose, bet ir mūsų galvose, širdyse. Mūsų gyvenimas rūke ir šviesos tunelio gale nematyti. Mes meldžiame kasdien Dievo sveikatos savo artimiesiems, o ypač sau, nes neužtektų pinigų iš sunkios ligos išsikapstyti, o neduok Dieve ir visai nepasikelti. Kasdieninė baimė mus veda prie bedugnės krašto, nusivylęs ir silpnas žmogus sminga į narkotikų, alkoholizmo liūną, ar net žudosi. Valdžia sako,kad mes patys kalti, nesugebame savimi pasirūpinti,esame tinginiai. Tai melas, mes darbšti tauta ir netingime dirbti, mus vertina ir gerbia užsienio darbdaviai. Tai valstybė tingi ir nesugeba pasirūpinti savo piliečiais, dėl savo negebėjimo valdyti, o tai jau nacionalinė bėda. Esame palikti kapstytis patys ir kapstomės kaip kas sugebame. Mes išgyvename tyliąją humanitarinę krizę. Šaukti reiktų ne gelbėkite Afrikos vaikus, o gelbėkite Lietuvos žmones. Daug prirašyta apie skurdą, daug kalbame, bet tai tik tušti žodžiai, žodžiai dėl žodžių. Mes 20 metų kalbame ir laukiame šviesaus rytojaus, kaip laukėme komunizmo, o to rytojaus vis nėra ir nėra. Skurde užaugę, skurde ir mirsime. Drauge turime galvoti, mąstyti ką galime padaryti, kad būtų geriau, nes kalbos kūnu nevirsta ir stebuklų nebūna, tušti puodai pilnais nebus. Reikalinga vienybė, kokia buvo Baltijos kelyje, suvažiuoti prie seimo ir pasakyti: "Kantrybė trūko, gaunate 100 dienų pasitikėjimo ištaisyti savo klaidas, jei ne, rasime priemonių parodyti, kad mes ne avių banda."

Jei pati tauta nesupras kur jos jėga, tol braidys ir braidys žodžių, ir skurdo lavinoje, temps kaldras kiekvienas į savo pusę. Džiaugsis numestais trupiniais po 20 eurų. Jei būsime pasyvūs, skurdo garvežys stovės dar 50 metų

Į viršų